Šį ilgai lauktą pavasarį mūsų darželis pasitiko neįprastai – pakvietėme visą bendruomenę į spalvingą kelionę po Lietuvą. Norėjome, kad kiekvienas vaikas lyg margą prijuostę pasimatuotų gimtąją tarmę ir pajustų, kokiomis unikaliomis spalvomis žėri mūsų kalba.
Ieškojome savo šaknų
Kelionė prasidėjo namuose: kartu su tėveliais ir seneliais vaikai vėrė šeimos istorijų skrynias. Ieškojome atsakymų, iš kur atvingiuoja mūsų giminės šaknys, kokiais žodžiais kalbėjo mūsų protėviai. Kiekviena šeima į darželį atnešė po dalelę savo krašto šilumos – užrašytus senolių posakius ir primirštus, bet brangius žodžius. Paaiškėjo, kad mūsų darželis – tikra sumažinta Lietuva! Čia kiekvieną dieną susitinka gausus būrys aukštaičių (30 darbuotojų), tvirti žemaičiai (7), dainingi dzūkai (5), Mažosios Lietuvos atstovai (4) ir darbštūs suvalkiečiai (3).
Kaziuko mugė – tarmių ir šypsenų šventė
Kovo 5-ąją darželis virto dūzgiančiu aviliu. Rytmetyje „Kaziuke susitinka visi Lietuvos regionai“ vaikai ne tik mainėsi savo rankų darbo lauktuvėmis, bet ir mokėsi vieni kitų „kalbos“.Visus pasitiko tautiškai apsirėdžiusios šeimininkės – logopedės Rasa ir Rūta bei muzikos mokytoja Giedrė, kurios tarmiškai kalbindamos svečius sukūrė tikros vakaronės nuotaiką.
- Aukštaičiai(„Ežiukai“ ir „Voveriukai“) visus sušildė daina „Čiulbėjo ulbėjo“ ir mokė, kad niekada nereikia būti „markatniems“. Ar žinojote, kas yra pončiaka ar abrūsas? Mūsų mažieji dabar jau žino!
- Dzūkai(„Kiškučiai“) viliojo miško gėrybėmis ir pasakojimais apie garuojančias bandas, šaltanosius, o solistas Eidas jautriai uždainavo apie miško kiškelį.
- Suvalkiečiai(„Pelėdžiukai“) stebino ne tik lankytinų vietų žemėlapiu, bet ir savo humoru – jų anekdotai apie taupumą privertė nusišypsoti kiekvieną.
- Žemaičiaiparodė tikrą charakterį: Otilija drąsiai „paporino“ istoriją apie katiną, o „Vyturiukai“ su „Volungėlėmis“ pateikė kietą riešutėlį – išversti žemaitiškus žodžius į bendrinę kalbą.
Kodėl tai svarbu?
Kai šventės pabaigoje visi kartu sukome ratelius „Marceliukės“ ar „Upytėlės“ ritmu, pajutome – esame viena didelė šeima. Šis projektas – tai ne tik pamokos, tai gyvas ryšys. Per dainą, žodį ir bendrą ratelį vaikai ne tik pažįsta Lietuvą, bet ir mokosi gerbti savo šeimos tradicijas, didžiuotis tuo, kas esame.
Ačiū visoms mokytojoms, šeimoms, kurios padėjo šioms „Lietuviškų tarmių spalvoms“ sušvisti taip ryškiai!
Parengė logopedės Rasa Memėnė, Rūta Ordienė
