„Kai vakar vaikščiojau žaislų parduotuvėje, nugirdau, kaip kalbėjosi kreidučių dėžutėje esančios kreidutės:
- „Man nepatinka raudona!“, – tarė geltona.
- „Man taip pat!“, – pritarė jai žalia.
- „Ir mums visoms nepatinka oranžinė, nors ir nežinome kodėl“, – tarė visos kartu.
- „Mes esame dėžutė kreidučių, kurios nesutaria“, – pastebėjo mėlyna.
- „Kažkas čia negerai…“, – atsiduso kreidutės balsu.
Nuostabus Sh. DeRolf pasakojimas „Kreidučių dėžutė, kuri kalbėjo“ (ang. „The Crayon Box that Talked) apie tai, kaip ne visada lengva priimti kitokį. O kartais gal net ir labai sunku! Taip pat apie tai, jog mūsų skirtumai gali ne tik atskirti, bet ir suvienyti. Apie unikalias kiekvieno iš mūsų savybes ir įkvepiantį bendrumo jausmą.
O jeigu mūsų grupė būtų kreidučių dėžutė? Kokia ji būtų? Apie ką joje kalbėtųsi mūsų grupės vaikai…? Kaip joje jaustųsi…?
Akimirkomis iš veiklų dalijosi „Pelėdžiukų“, „Bitučių“, „Skruzdėliukų“, „Voveriukų“ gr. ugdytiniai su mokytojomis.
Psichologė Ingrida Markūnė
