„Vieną dieną berniukas, vardu Teiloras, radęs kaladėlių dėžutę, nusprendė kai ką pasistatyti. Kai ką naujo! Kai ką nepaprasto! Teiloras taip savimi didžiavosi! Kai staiga iš kažkur atsirado būrys varnų ir…. Viskas buvo sugriauta. Pirmoji tai, kas nutiko, pastebėjo višta…“
Tai ištrauka iš nuostabaus pasakojimo „Triušiukas, kuris išklausė“ (ang. „The rabbit listened“, aut. C.Doerrfeld, vertė psichologė I.Markūnė) apie mažo berniuko didelį nusivylimą ir žvėrelių pastangas jį paguosti. Žvėreliai ėjo vienas paskui kitą kaip įmanydami bandydami pataisyti Teiloro nuotaiką. Vieni siūlė išsikalbėti, kiti – pariaumoti, treti – pasijuokti iš to, kas nutiko. Dar kiti – apsimesti, kad nieko nenutiko… Atstatyti iš naujo ar net sugriauti kieno nors kito statinį. Tačiau Teiloras nesijautė taip, tarsi norėtų daryti tai, ką žvėreliai jam siūlė. Taigi žvėreliai išėjo ir Teiloras liko vienas. Gal taip ir būtų viskas baigęsi jei ne ilgaausis triušiukas, kuris… paskaitykite istoriją ir sužinosite.
Ar žinote, kam reikalingos triušiukui ausys? Akys? O uodega? Paklauskite vaikų – jie Jums atsakys.
O kas Jus išklauso, kai liūdite?
Akimirkos iš „Vyturiukų“, „Volungėlių“ ir „Pelėdžiukų“ grupių.
Psichologė
Ingrida Markūnė
